Balandžio 11 d nuo pat ryto į Dreverną rinkosi rajono pedagogai švęsti Vaikų Šaktarpio, kurį parengė Priekulės kultūros centro Drevernos skyrius, o jam talkino Drevernos pagrindinės mokyklos pradinukai ir Drevernos vaikų darželio mažieji ugdytiniai, o projektą rėmė Klaipėdos rajono savivaldybė.
Šaktarpis – laiko tarpas, kai mariose eina ledas ir žvejai negali nei ledu slysti, nei vandeniu plaukti. Nors kiekvienais metais pamario žmonės tikrai sulaukia šio laikotarpio, dabartiniais laikais jo datą gamta smarkiai pakoreguoja – tikrasis Šaktarpis, vietoj įprastinio kovo pabaigoj, balandžio mėnesio pradžioje, šiemet buvo sausio pabaigoje.
Vienas iš pagrindinių šio etninės kultūros muzikinio rytmečio tikslų ir užduočių ir buvo: pamaryje gyvenančius vaikus, jų mokytojus supažindinti su jau beveik nykstančiu žvejo amatu, susitikti ir išgirsti vietinio žvejo pasakojimą apie žvejų darbą tuo metu, kai nei ledu, nei bradu, prisiminti gražią šyšioniškių tarmę, pasivaikščioti pavasarėjančiosDrevernos gatvelėmis ir pamariu ir visiems susijungti į bendrą prasmingą veiklą.
Šventiniame renginyje dalyvavo šiporukas (žvejas) Adolfas Šikšnius ir jo žvejytė ponia Vincenta Šikšnienė. Ši graži pora demonstravo ne tik Šaktarpio pagrindinius darbus: tinklų adymą, valčių smalavimą, kuolų tinklams tvirtinti ruošimą , bet ir gražaus sugyvenimo receptus. Vaikai žvejo pamokymus iliustravo liaudiškais žaidimais, tarmiškais pasikalbėjimais, dainomis, rateliais. Drevernos darželio gaspadinės pagamino ypatingą troškinį iš paskutinės stintelės , ropikių ( bulvių) ir špėkio ( lašinukų), ir tradicinės kafijos nepagailėjo.
Paskutinė rytmečio veikla buvo nueiti ir savo akimis įsitikinti, kad mariose ledų tikrai jau nebėra. Pasikalbėdami, besidalindami įspūdžiais, netrukome atsidurti prie pamaryje stovinčio Drevernos apžvalgos bokšto – kaip mes sakome Plieninio Milžino. Čia ir žąseles, ir gulbeles akelėmis paganę, „Upytėlė teka" sužaidę, vėl susitikti žadėjom.